Sulaukę poeto Vytauto Mačernio 100-ųjų gimimo metinių, siuntėme į pasaulį atvirlaiškius, įprasmintus mūsų gimnazistės Gabrielės Toliautaitės piešiniu.
Atvirlaiškiai iškeliavo ir pas tuos, kurie pas mus lankydavosi ankstesniuose poeto gimimo sukakčių paminėjimuose. Siųsdami šiuos ypatingus laiškus aktoriams, muzikams, literatūros tyrinėtojams ir mylėtojams, siuntėme ir lūkestį sulaukti jų prisiminimų apie viešnagę Sedoje, gimnazijoje ir, žinoma, jų asmeninių pamąstymų apie poeto kūrybą, apie šviesą ir mintį, liekančią prisilietus prie Vytauto Mačernio tekstų.
Aktorius Andrius Bialobžeskis užrašė tokius prisiminimus ir mintis apie poetą Vytautą Mačernį ir jo kūrybą.
“Būdamas jaunas nedrįsau garsiai skaityti V.Mačernio tekstų: viskas atrodė taip atvira, “žmogaus apnuoginta širdis “ buvo per arti. Labai paprasti ir teisingi tekstai, apsukę laiko ratą, grįžo pas pagyvenusį žmogų, vis dar ieškantį savųjų “mėlynųjų kalvų”, patyrusį “amžinųjų akimirkų” aukštą ir skambią harmoniją, griaunančią kritimo iš ten jėgą. V. Mačernio tekstuose užkoduota begalybė. Ir ne tik todėl, kad šiandien, praėjus šimtui metų nuo jo gimimo, vis randasi naujų, neskaitytų, nepažintų eilėračių, bet ir dėl magišku paslapties ratu besisukančios prasmių ir spalvų visatos. Kelionę poeto žvaigždynais galima pradėti nuo bet kurio eilėraščio, per vizijas grįžti atgal pakeliui sustojant sonetuose ir vėl pradėti kelionę iš naujo. Kiekvieną kartą vis kitaip ir ,svarbiausia, visada – kitaip. Laikas, sukantis gyvenimo rodykles, tekstus atvers nematytom spalvom ir praturtins patirties liudijimais.
Skaitykite V.Mačernio laiškus. Puikioje monografijoje “Karališka gėlė iš Žemaitijos pelkynų” profesorė V.Daujotytė labai taikliai pastebi, kad, jeigu poeto mylimoji B.Vildžiūnaitė nebūtų išsaugojusi V.M. laiškų, jo kūryba mums atrodytų ir netgi gal būtų seklesnė nei yra iš tikrųjų. Nes būtent laiškuose, toje slaptoje ir be galo intymioje buvimo erdvėje žmogus atsiveria visa savo esybe, tikruoju “Aš”. Ir būtent ten užgimsta kūrybos kontūrai, kuriuos vėliau į savas formas sudėlioja menininkai: tapytojai – į paveikslus, kompozitoriai – į simfonijas, poetai – į eilėraščius. Ir net mes, aktoriai, – į vaidmenis. Būtinai skaitykite poeto laiškus.
Buvimas su V.Mačernio poezija yra ramybė, tyli oazė keliaujančiam gyvenimo keliais ir klystkeliais. Ir sąžininga akistata sau. Klausiančiam, ieškančiam. Esančiam.
Seda visada išliks ta tylioji ir geroji V.Mačernio kūrybinės ugnies sergėtoja. Čia prasideda didžiosios poeto paslapties įminimo kelionė – kalvos, pelkynai, vakaro slapta nerimo dvasia plevenanti virš gyvasties… Laimingi jūs ten, arti išminties…”